Sausio 13-osios įvykių liudininkas: „Buvome pasiruošę viskam“

Šiuolaikinėje visuomenėje pilietinė laisvė neretai priimama kaip duotybė, tačiau laisvę kitaip suvokia tie, kuriems teko už ją kovoti. Laisvės gynėjų dienos proga mintimis apie tai ir prisiminimais sutiko pasidalinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys alytiškis Romualdas Požėra, 1991-ųjų sausio 9-13 dienomis kartu su sūnumi buvęs Vilniuje ir iš arti regėjęs tragiškus Lietuvos istorijos įvykius.

„Buvome pasiruošę viskam“

R. Požėra pasakoja neramumų pradžioje stovėjęs prie parlamento, vėliau budėjęs Konarskio gatvėje, prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. „Sausio 13-osios naktį pasiekė žinia, jog artėja tankai ir ruošiamasi pulti Seimo rūmus. Iš karto nuskubėjome ten ir visi buvę apsupome juos devyniomis eilėmis. Kai privažiavę tankai pamatė tokią minią, sustojo ir ant žmonių jau nevažiavo, – prisimena pašnekovas. –

Maždaug kas pusvalandį kunigas Robertas Grigas išeidavo į Seimo rūmų balkoną ir pasakodavo, kas vyksta prie televizijos bokšto, pranešdavo apie žuvusiuosius. Kai mus pasiekė žinios apie pirmąsias aukas, supratome, kad trauktis nėra kur, privalome laikytis iki galo.

Aš prie bokšto nebuvau, nes mes, stovėjusieji prie parlamento, įsipareigojome čia likti iki pabaigos, buvome pasiruošę viskam. Baimės nebuvo, nes nieko baisesnio negu Lietuvą ištikusi okupacija ir tremtys jau negalėjo įvykti. Jautėsi didelė įtampa, tačiau susirinkę žmonės stengėsi nepasiduoti“.

Alytiškio atmintyje įstrigę ne tik tragiški įvykiai, per naktis degusių laužų bei milžiniškos žmonių minios vaizdai, bet ir tvyrojęs vieningumas, tarpusavio palaikymas. Sužvarbusiems kovotojams maisto, arbatos ir kavos atveždavo gyvenantys ne tik čia pat, Vilniuje, bet ir Kaune ar Kėdainiuose, buvo renkami pinigai aukų šeimoms ir valstybei – kiekvienas atidavė visus, kiek turėjo. „Prisimenant užplūsta dviprasmiški jausmai: liūdna, nes žuvo žmonės, džiugu, nes apgynėme Lietuvą“, – sako R. Požėra.

Pilietiškumą išugdė tremtis

Pilietinę savimonę esą jis išsiugdęs tremtyje. Dešimtmetį, nuo penkerių iki penkiolikos metų, praleido Sibire, kur buvo ištremti jo tėvai – Lietuvos armijos karininkas ir mokytoja, Vytauto Didžiojo universiteto pirmosios mokytojų laidos absolventė.

Anot pašnekovo, dėl šios patirties sprendimas vykti ginti Lietuvos laisvės jam atrodė savaime suprantamas. Tuo metu jis giliai suvokė sausio įvykių reikšmę, savo kaip piliečio dalyvavimo juose svarbą ir prisimena sau ištartus žodžius: „Kas kitas gali ginti Lietuvą, jei ne tu – žmogus, buvęs Sibiro lageriuose?“.

Prisiminęs akimirkas, kai iš Seimo rūmų balkono buvo pranešama apie žuvusius žmones, atskleidžia jautęs didelį gailestį jiems, užuojautą be vyrų likusioms šeimoms ir šiandien kelia susimąstyti verčiantį klausimą – „Ar laisvė gali būti be kraujo?“.

„Čia gimė Lietuva“

Nors laisvės gynėjų kova vyko prieš dvidešimt septynerius metus, tačiau prisiminimai alytiškiui apie ją atgyja kasmet: „Tai buvo vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime: svarbiau už Sibiro lagerius, svarbiau už tremtį, nes čia gimė Lietuva“, – sako R. Požėra, Sausio 13-osios minėjimo neįsivaizduojantis be šv. Mišių bažnyčioje, laisvės gynėjų kapų lankymo, Tautiškos giesmės giedojimo ir patriotinių dainų.

Neringa Andriuškevičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *