Merkys, Grikis, Kapučinas, Bardo, Kakava ir keletas kitų – žirgai, gyvenantys Dzūkijos nacionaliniame parke įsikūrusioje vienintelėje šių gyvūnų prieglaudoje Lietuvoje. Ji priklauso Žirgų globos asociacijai, šiemet paminėjusiai savo veiklos 10-metį.
Varėnos rajone, Marcinkonių seniūnijoje, Darželių kaime esančioje prieglaudoje šiuo metu gyvena devyni arkliai, kiekvienas su savo skaudžia patirtimi ir istorija. „Visi jie skirtingi išvaizda, charakteriu, tačiau yra mūsų asociacijos identitetas ir veidas, kiekvienas jų lyg atiduotų pastangų simbolis ir teigiamų pokyčių paveikslas.
Merkys – kovotojas, bandos lyderis, jo kūnas nusėtas randais. Ilgus metus šis arklys buvo agresyvus su žmonėmis, o šiandien atsargus, retą prisileidžiantis. Grikis ir Kapučinas – geriausi draugai, o Kakava – tikra ponia, sunku patikėti, kad į prieglaudą ji pateko tokia išsekusi, jog nepajėgė pati atsistoti ant kojų.
Vyriausias bandoje – Bardo, atkeliavęs iš Lenkijos. Tai sportinis žirgas, pasiekęs puikių rezultatų, tačiau dėl patirtos traumos privalėjęs baigti karjerą“, – apie kiekvieną prieglaudos gyventoją turi ką papasakoti jos savanoris Rolandas Levinskas.
Klausiame jo: „Kada – žirgas, o kada – arklys?“ ir sulaukiame netikėto atsakymo, jog nors asociacijos pavadinime ir yra žodis „žirgas“, tačiau nariai stengiasi jo vengti, esą žirgas – tai daugiau sportinio arklio ar puošnesnis pavadinimas, o arklys – paprastesnis, artimesnis jų veiklai.
Programuotoju vienoje Vilniaus logistikos įmonėje dirbantis Rolandas pasakoja, kad šioje prieglaudoje gali atsidurti arklys, kuriuo niekas nesirūpina, ilgą laiką vaikšto laisvėje, yra neregistruotas, jo sveikatai ir gyvybei kyla realus pavojus, o šeimininko niekaip nepavyksta surasti. Čia prieglobstį randa ne tik šeimininkų neprižiūrėti, bet ir konfiskuoti gyvūnai. „Kiekvieną atvejį vertiname individualiai, sprendžiame, ką galime padaryti, kad padėtume arkliui“, – pasakoja R. Levinskas.
Ne mažiau pastangų prireikia ir ieškant naujų namų globotiniams. Asociacijos nariai siekia, kad juose priežiūros ir laikymo sąlygos būtų tinkamos, naujas šeimininkas turėtų patirties su arkliais, užtikrintų specialistų veterinarinę ir kitą priežiūrą, laisvą judėjimą ištisus metus, gyvūnas nesijaustų vienišas ir, galiausiai, netaptų tik darbo ar pramogos įrankiu.
„Net ir šiuos, iš pažiūros paprastus, reikalavimus atitinkančius žmones rasti labai sunku, todėl visada laukiame potencialių arklių savininkų, kurių požiūriai sutampa, susisiekti su mumis. Prieglauda šiuo metu nėra pajėgi priimti visų arklių, kuriems reikia prieglobsčio, – sako savanoris.
– Yra buvę, kad surandame tinkamus žmones, gyvūnas išvažiuoja, o netrukus ir vėl pas mus grįžta. Siekiant gyvūno globos, ne mažiau svarbu įvertinti, ar noras globoti yra tikras, pasvertas, o finansinės galimybės leis užtikrinti visavertę gyvūno priežiūrą“.
Anot pašnekovo, neteisingos priežiūros arba visiškos arklių nepriežiūros Lietuvoje problema yra opi ir įsisenėjusi, dažnai pasitaikanti atokiose provincijos vietovėse. Tai lemia kanopų priežiūros specialistų trūkumas, ribotos finansinės galimybės, susiformavę neteisingi gyvūnų laikymo ir priežiūros įpročiai.
Kiek laiko Žirgų globos asociacijos įkurta prieglauda veiks Dzūkijos nacionaliniame parke nėra aišku, nes naudojama teritorija – nėra nuosava: sodybos pastatus asociacijai nuomoja parko direkcija, ganyklas – vienas ūkininkas.
Asociacija šiuo metu neturi finansinių galimybių įsigyti savo veiklai tinkančios sodybos ir reikalingų žemės plotų. Pagrindinės lėšos, iš kurių ji išsilaiko – žmonių aukos, jų skirta pajamų mokesčio dalis, renginių metu surinkti pinigai ir finansuojami projektai.
Nepaisant to, jos nariai turi ambicingų ateities planų – Lietuvoje norėtų įkurti arklių gerovės centrą. „Pagrindinė tokios veiklos idėja – žmogui suteikti galimybę pažinti ir pajausti arklį, neribojant jo kaip gyvūno laisvių. Atsisakyti bet kokios jo panaudos, prievartos, jojimo, suteikti jam laisvę pasirinkti – pasilikti prie žmogaus ar nueiti. Tai galėtų būti erdvė, kurioje persipintų arklių gerovė ir žmogaus vidinis pasaulis, į kurią būtų gera atvykti ir kurios nesinorėtų palikti, o palikus – kuo greičiau sugrįžti“, – atskleidžia R. Levinskas.