Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, bėgantis iš Dakaro į Vilnių, jau įveikė 2 tūkst. kilometrų. Šiuo metu jis Maroke. „Nors startas karščiu alsuojančioje Afrikoje buvo labai sunkus, dieną pavėsyje termometrai rodydavo 43 laipsnius, bėgant į Šiaurę, kur vėsiau, sąlygos nelengvėja: bėgant antrą tūkstantį kilometrų prie karščio prisidėjo stiprus vėjas,“ – sako per Senegalą ir Mauritaniją bėgiką lydėjęs ir jau į Lietuvą grįžęs operatorius Aidas Bubinas.
Prie Maroko sienos, Agadire, su A. Ardzijausku atsisveikino ir fotografas Gedmantas Kropis. Jį pakeitė buvęs ugniagesys gelbėtojas Saulius Ališauskas. Dabar žygį jie tęs dviese.
Pasak A. Bubino, su Aidu pradėjusiu šį žygį, be nuotykių Afrikoje neapsieita: „Kas dieną – po naujieną. Nuvykę į Dakarą sužinojome, kad mūsų automobilis dėl muitinės procedūrų negalėjo įvažiuoti į Senegalą ir liko prie Mauritanijos – Senegalo sienos. Tad Senegale teko pasisamdyti vietinį automobilį su vairuotoju. Jis nelabai mokėjo kalbėti angliškai, tad daug temų neišgvildenome, bet šiek tiek elementariai susikalbėdavome. Dieną prieš Aido startą nuvažiavome prie paminklo, prie kurio jis turėjo startuoti, pasidaryti fotosesiją. Man taksi automobilyje iškrito mobilusis telefonas. Kad jo neturiu, apsižiūrėjau tik po gero pusvalandžio. Paskambinau į savąjį telefoną iš Aido mobiliojo. Atsiliepė senegalietiškai. Laimei, prie paminklo buvo apsauginis, kuris mokėjo angliškai, mes jam paaiškinome situaciją ir jis pasikalbėjo su telefoną radusiais žmonėmis. Šie per pusvalandį jį atvežė, bet prieš tai paprašė sumokėti už taksi. Aš, žinoma, sutikau, nes Dakare surasti pamestą telefoną prilygsta stebuklui…“
„Su Aidu keldavomės pusė penkių, jis bėgdavo iki pusės dvylikos, o tada griūdavome poilsio, nes dėl karščio bėgti būdavo nebeįmanoma. Vietiniai niekaip nesuprato, kaip galima bėgti nuo Dakaro. Jiems tai kosmosas… O kai pasakai, kad jis bėgs dar ir per Europą iki Lietuvos, beje, tokios šalies jie nežino, jiems atrodo tas pats kaip iki Marso. Kai Aidas bėgdavo, sustodavome kas tris, dvi, paskui kas valandą, nes buvo siaubingai karšta ir jam reikėdavo atsigerti ir pavalgyti. Pirkdavome tokį maistą, kuris negenda: konservus, grikius, ryžius, makaronus. Parduotuvės Afrikoje geriausiu atveju kaip Balbieriškyje, bet pagrindinių maisto produktų ir vandens būdavo. Kas kelintą naktį nakvodavome viešbučiuose, nes reikėjo nusiprausti. Svarbiausia, kad Aidui viskas gerai, jis sako, jog nieko neskauda, kojų nepritrynė. Tik pradžia buvo sunki, kol priprato prie alinančio karščio. Dabar Maroke temperatūra apie 28 laipsnius šilumos, šalis saugi, panaši į Ispanijos Pietus,“ – pasakojo A. Bubinas.
Nors Afrikoje bėgti nelengva, A. Ardzijauskas įsitikinęs, kad iki vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Vilnių pasieks. „Jau nubėgau antrą tūkstantį kilometrų. Tad galiu palyginti su pirmuoju. Jeigu iš pradžių buvo daug saulės, prasti keliai, didelis eismo srautas ir užterštas oras, tai dabar tik automobilių sumažėjo. Bet kadangi bėgome palei Atlanto vandenyną, atsirado kitas gamtos reiškinys – vėjas,“ – sakė bėgikas, jau sudėvėjęs dvi poras batų.
Jį nustebino tai, kad nepastebėjo aiškios Vakarų Sacharos ir Maroko valstybių sienos: šios šalys nepasidalija žemių, jose budi daugybė karių. „Nelabai supratau, kur jau perbėgau Vakarų Sacharą ir kada atsidūriau Maroke. Bėgau lyg ir Sacharoje, bet tą teritoriją jau buvo sau prisiskyręs Marokas. Ten buvo labai daug Jungtinių Tautų automobilių ir karių, jautėsi, kad padėtis ten neaiški. Pasieniečiai stovėjo kas 2-3 km. Neleido prieiti net prie vandens,“ – įspūdžiais dalijosi Aidas.
„Bėgikas kasdien įveikia beveik po 2 maratonus: bėga po 60-70 kilometrų. Vieną maratoną rytą, kitą – vakare. Vidurdienį labai karštą, termometrų rodyklės kyla aukščiau 40 laipsnių atžymos. Tad tas laikas skiriamas poilsiui. Vis dėlto bėgant tolyn į Šiaurę temperatūra mažėja ir jis gali bėgti šviesiu paros metu,“ – sakė A. Bubinas.
„Dienos ritmas keičiasi nesmarkiai. Šiek tiek anksčiau pradeda temti. Ir dieną nėra taip karšta. Karštį pakeitė vėjas, tad stengiuosi ilsėtis trumpiau, kad iki tamsos nubėgčiau suplanuotą atstumą. Naktį labai didelis eismo, sunkiasvorių automobilių srautas, tad nesinori labai rizikuoti. Mityba taip pat šiek tiek pasikeitė, nes padidėjo gyventojų tankumas. Dabar pakelyje daugiau miestelių, sustojam juose pavalgyti. Čia – skani šviežia žuvis. Taip pat vis dažniau nakvojame viešbučiuose, o ne palapinėje,“ – pasakojo bėgikas.
Aidas džiaugiasi ir gražėjančiais vaizdais šalia kelio. Nesibaigiančias smėlio kopas ir uolas keičia pavieniai krūmai, maži, retai po dykynę išsimėtę medeliai. Retkarčiais pasigirsta paukščių čiulbėjimas. O ir jį lenkiantys automobiliai pasikeitė. Senus „Mersedesus“ ir „Toyotas“ pakeitė nauji „Dacia“ bei seni „Land Rover“ automobiliai. Pirmaisiais važinėja prakutę gyventojai, senais – ūkininkai.
Šiuo metu ugniagesys gelbėtojas bėga per Maroką. Valstybė didelė, iki Europos, Gibraltaro, jam teks įveikti dar daugiau nei tūkstantį kilometrų. Bėgdamas po kiek mažiau nei du maratonus per dieną, bėgikas skaičiuoja, kad į Europą persikels beveik po dviejų savaičių.
Kitąmet Lietuva švęs šimtmetį. A. Ardzijauskas nusprendė šią progą paminėti per 100 dienų nubėgdamas 8 tūkst. kilometrų atstumą iš Dakaro į Vilnių.