Alytaus kunigaikštystėje gildijų durys atvertos ne kiekvienam

Studijuodamas istoriją, supratau, kad gimti viduramžiais buvo loterija: jei gimei bajorų luome, tau labai pasisekė. Giminės herbas buvo geriausias to meto CV, su kuriuo atsiverdavo visų dvarų ir pilių vartai. Tiesa, gimti, pavyzdžiui, Radvilų giminėje, tikimybė buvo tolygi dabar laimėti milijoną, gal net mažesnė. Didžioji tuometės visuomenės dalis buvo nekilmingo kraujo baudžiauninkai ir ne įgūdžiai ar darbas tada buvo sėkmės raktas, bet kraujas ir pažintys.

Šiandien nebereikia tinkamo kraujo, kad galėtum būti valdžioje; nereikia pateikti giminės herbo pretenduojant į aukštas pareigas; nebereikia būti pirklių gildijos nariu, kad galėtum užsiimti verslu. Paveldimi sostai virto viešais rinkimais suteikiamais postais – luominė visuomenė išliko tik istorikų galvose.

Visgi, pastaraisiais mėnesius apie luominę visuomenę teko išgirsti ne tik iš istorikų, bet ir kai kurių alytiškių lūpų. Pastarieji pasakoja ne apie skaitytus romanus, o savo gyvenimus; jų istorijos primena pačią tikriausią baudžiavos ir gildijų gadynę.

Alytaus kultūros ir komunikacijos centro vadovybė, atrodo, virto valdovais, paveldėjusiais įstaigą ir besitvarkančiais joje lyg savame dvare. Tuo metu baudžiauninkų pasaulyje, konkrečiai jų mašinų stovėjimo aikštelėse, statomi ženklai su nustatytomis stovėjimo valandomis – it kokiems beteisiams dvaro mužikams trumpam išleistiems iš pilies pauliavoti.

Sporto klubai „Margiris“ ir „Roninas“, šokių studija „Alemana“ bei Alytaus tradicinio aikido klubas metami lauk dar nesibaigus jų nuomos sutartims, nes bajorų luomas pasitarė ir taip nusprendė. It baudžiauninkas turėjo pasijusti ir verslininkas Žilvinas Treigys, sužinojęs, kad automobilių stovėjimo aikštelę asfaltavo ne sau, o Alytaus ponams.

Nerūpi Alytus kniaziams ir Jotvingių gatvės verslininkai, kurie visą darbo dieną praleidžia prie lango žiūrėdami, kaip nepanorę šokinėti per vamzdžius ir trinkelių krūvas klientai eina pro šalį.

Tiesa, Alytaus kunigaikštystėje gildijų durys užvertos ne visiems. Prieš daugiau kaip mėnesį meras susitiko su „Maxima“ atstovais, kalbėjosi apie statybas buvusios autobusų stoties teritorijoje. Ir šiuo metu Topolių gatvėje kylančiam naujam  prekybos centrui „Norfa“ vietos valdžia neturi pretenzijų, nors paprastiems mirtingiesiems kyla klausimas: ar tik būdamas didelis gauni teisę išlupt medžius ir ardyti XIX amžių menantį geležinkelį?

Aūūūū, savivaldybės tarybos Aplinkos ir plėtros komiteto nariai!!!!! Ar atsibusit tuomet, kai prekybos centrą turėsime ant kurių nors iš miesto kapinių? Kodėl Alytuje verslu gali užsiimti tik išrinktieji, turintys „Maksimos“, „Norfos“ ar „Rimi“ herbus, o smulkiems amatininkams, pavyzdžiui, užsiimantiems mūsų vaikų fiziniu lavinimu, trankoma sporto rūmų durimis prieš nosį? Vėl grįžtame į gildijų laikus?

Nėra tada ko stebėtis nutaisius ištįsusias minas, kai prieš akis – demografinė ar nedarbo statistika Alytaus mieste. Kai vienas luomas tampa uždaras, užburtas ratas įsisuka ir visa visuomenė grįžta į viduramžišką feodalizmo būvį. Emigrantas, nebegalėdamas praverti pirklių gildijos durų, lieka emigrantu, o postai rotušėje virsta sostais, kuriuose kraujas pamėlsta ir nebekankina žemiškos problemos: tuos pačius viduramžius menantis magnetinio rezonanso tomografas ar pagalvės mokestį primanantis mokestis už šiukšles.

Panašūs įrašai:

Vienas komentaras apie “Alytaus kunigaikštystėje gildijų durys atvertos ne kiekvienam

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *