Keturiolika metų Londone gyvenanti alytiškė Alvija Černiauskaitė nė trupučio neprimena tipiškų emigrantų. Ji nekeiksnoja Lietuvos, kad „ši jai nieko nedavė“, sugrįžta čia 6-7 kartus per metus ir dažniausiai ne tam, kad aplankytų artimuosius ar pailsėtų. Nors jos šeima bei tėvai jau nemažai metų gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau Lietuvą ji iki šiol vadina savo namais ir nuolat stengiasi kažką nuveikti jos labui.
Štai ir paskutinį kartą prieš keletą savaičių viešėdama gimtajame Alytuje Alvija aktyviai dalyvavo įvairiose diskusijose dėl rudenį čia duris atversiančio Emigrantų vaikų integracijos centro, kartu su Seimo nare Dovile Šakaliene apsilankė lopšelyje-darželyje „Girinukas“, kur pristatė dar vieną naujovę, nuo rudens pasieksiančią visas šalies švietimo įstaigas – smurto atpažinimo lentelę. Tokią, kuria naudojasi pedagogai Londone jos įkurtame lietuviškame darželyje-mokykloje „Obelėlė“.
„Negaliu pamiršti Lietuvos, juo labiau savo gimtojo Alytaus. Nesuprantu tų, kurie sako, jog Lietuva jiems nieko nedavė. Man ji davė labai daug, vien ko verti tie metai, kuriuos praleidau mokykloje. Nemėgau sirgti, nes žinojau, kad pamokose galiu kažką įdomaus praleisti. Sakoma, jog kur bebūtum, visi keliai veda namo, todėl kai sužinai ką nors naujo, tai ir norisi viską į namus parsinešti“,- šypsosi 34-erių Alvija.
Ji ne tik Londono Stratfordo rajone sėkmingai veikiančio darželio-mokyklos „Obelėlės“ įkūrėja ir direktorė, bet ir vienos statybų kompanijos komercijos vadovė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos Švietimo komisijos narė, Jungtinės Karalystės bendruomenės tarybos ir Švietimo tarybos narė. Be to, vienuolikmečio Adrijaus bei septynerių Emilijos mama.
Būtent atžalos ir buvo pagrindinė priežastis lietuviško darželio Didžiosios Britanijos sostinėje įkūrimui. „Po vienerius metus trukusių vaiko auginimo atostogų privalėjau sugrįžti į darbą. Norėjau savo sūnui išrinkti patį geriausią vietos darželį, todėl apsilankiau keliuose ir gerokai išsigandau. Subliuško ta tobulos tvarkos darželio vizija, kuri man buvo susiformavusi dar gyvenant Lietuvoje.
Visiškas chaosas – tokia pirma mintis ateidavo į galvą pravėrus bet kurio angliško darželio duris. Pavyzdžiui, šalia žirklėmis popierių karpančių vaikų auklėtojos nėra, ji – šalia dėliojančių dėlionę, grupėse visi vaikšto su lauko batais, o panorėję čia pat laistosi vandeniu“,- pasakoja A. Černiauskaitė.
Kai taip ir neišsirinko tinkamos įstaigos savo pirmagimiui, o į Angliją anūko prižiūrėti atvyko jos mama Onutė, viename Alytaus darželyje išdirbusi maždaug 25 metus, moterys pamažu ėmė galvoti apie privataus darželio įkūrimą. Tokio, kuriame puikiai jaustųsi ne tik savi, bet ir svetimi vaikai.
Šiandien „Obelėlę“ lanko 59 Londone gyvenančių lietuvių atžalos. Tai 2-5 metų darželinukai ir 6-12 metų mokiniai, susirenkantys į šeštadieniais vykstančius neformalius užsiėmimus. Įstaigos tikslas – padėti nepamiršti vaikams savo lietuviškų šaknų, kalbos, tradicijų ir kultūros.
Čia dirba 12 pedagogų iš Lietuvos, puikiai kalbančių ne tik gimtąją lietuvių, bet ir anglų kalba, mat ji būtina bendraujant su įstaigoje gana dažnai apsilankančiais Švietimo įstaigų inspekcijos pareigūnais. Paklausta, ar nesulaukia išskirtinio jų dėmesio, „Obelėlės“ vadovė sako, jog jie čia apsilanko tiek, kiek reikalauja Anglijos įstatymai, ne kitaip nei bet kurioje kitoje švietimo įstaigoje.
„Man kaip vadovei šie apsilankymai labai patinka. Inspektoriai nepeikia, nekritikuoja ir nebaudžia, tiesiog suranda sričių, kuriose dar galime tobulėti. Galiausiai jie atsiunčia savo išvadas ir pastebėjimus, o mes visus juos stengiamės įgyvendinti“,- sako A. Černiauskaitė.
Jos vadovaujama „Obelėlė“ bendradarbiauja su keletu Alytaus švietimo įstaigų: lopšeliais-darželiais „Šaltinėlis“, „Boružėlė“ bei „Girinukas“, ypač glaudžius ryšius palaiko su pačios Alvijos 2001 metais baigta Likiškėlių pagrindine mokykla. Abiejų įstaigų vaikai kasmet dalyvauja bendrose stovyklose. Jų esmė, kad Anglijoje gyvenantys lietuvių vaikai susipažintų su šalimi, kurioje gimė ir augo jų tėvai.
„Esame aplankę daugybę Lietuvos miestų ir miestelių, pirmaisiais metais išmaišėme visą Dzūkijos regioną, pernai susipažinome su mūsų šalies pajūriu, šiemet – Molėtais ir Anykščiais. Vaikai bendrauja klasėmis, per keletą metų jau susidraugavo, nuolat tarpusavyje bendrauja, susirašinėja. „Obelėlės“ vaikai šias stovyklas be galo mėgsta, su nekantrumu laukia, nes jos labai pakelia jiems motyvaciją“,- pasakoja A. Černiauskaitė.
Asmeninio A. Černiauskaitės archyvo nuotr.
