Gyvenimas jaunam alytiškiui nepagailėjo išbandymų, kaip ir didelio noro eiti pirmyn

Asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis dešimtmetis 28-erių alytiškiui Algirdui buvo labai sudėtingas. Jaunas vyras patyrė ir išgyveno tiek, kiek kitam ir per visą gyvenimą netenka: viena po kitos sekusios traumos, nugrimzdimas į komą, vėliau negalia ir atsisveikinimas su taip mylėta sporto šaka – sunkiąja atletika… O pastarojoje ir pasiekimų būta didelių – 2004 metais Lietuvos vyrų sunkiosios atletikos čempionate vaikinas iškovojo bronzos medalį.

2007-ųjų spalį skriedamas kroso motociklu Algirdas jo nesuvaldė ir atsitrenkė į darbininkų vagonėlį. Avarijos metu sutrupėjo dešinės kojos kelio girnelė, vėliau ta pati koja lūžo dar keliskart. Bėdos tuo nesibaigė. Netrukus po šių įvykių, jis buvo užpultas miesto centre ir patyrė stiprią galvos traumą, po kurios tapo neįgaliu.

Vis dėlto šiandien Algirdas šypsosi, laiko rankose vos prieš mėnesį gautą Alytaus kolegijos Multimedijos, dizaino ir leidybos technologijų specialybės diplomą ir jau planuoja savo ateitį. „Man tiek metų, o aš dar šeimos nesukūręs, reikia susiimti“,- šypsodamasis pokalbį pradeda vaikinas.

Jo planuose ne tik šeima, bet ir darbas pagal įgytą specialybę bei sugrįžimas į sporto salę, kuriai vis nelikdavo laiko pradėjus mokytis dieninėse studijose. Prieš tai jis kurį laiką sportavo Neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klube „Viltis“ pas trenerį ir šio klubo vadovą Algirdą Tatulį.

Kol kas Algirdas jėgas išbando pirmojoje savo darbovietėje – Alytaus profesinio rengimo centro (APRC) kepyklėlėje. Čia kasdien jis praleidžia po keturias valandas, kartu su kolegomis – kitais neįgaliais ir sveikais alytiškiais, kepa įvairiausias bandeles visiems norintiems. Tiesa, čia jis darbuosis tik vasarą, nes tokios projekto sąlygos.

Algirdas – diplomuotas virėjas, APRC yra baigęs šios specialybės mokslus, kurie ir tapo savotišku tramplinu į gyvenimą po lemtingų ir gana skaudžių įvykių. „Mokytis pradėjau vien tam, kad po traumos smegenys greičiau atsigautų, o virėjo specialybė buvo tarp skirtų neįgaliesiems. Be jos, galėjau rinktis ir baldžiaus, tačiau ji kažkodėl nesužavėjo.

Besimokant maisto gaminimas pamažu tapo naujuoju mano pomėgiu“,- pasakoja Algirdas ir šypsodamasis priduria, kad namuose vis dėlto „virtuvės šefas“ yra mama, o jis – tik pagalbinis, nors pagaminti ir iškepti tuziną kibinų galintis be didesnio vargo.

Anot jo, atsitiesti po įvairių nesėkmių nelengva, tačiau būtina, jei nenori likti gyvenimo užribyje. „Su užgriuvusiomis bėdomis gyvenimas nesibaigia, kam gyventi, jei tik gyveni ir nemąstai apie ateitį? Aišku, gali verkti ir gailėtis savęs, bet tau juk niekas nieko neatneš ant lėkštutės, dėl savęs turi stengtis pats“,- optimizmo nestokoja jaunas alytiškis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *